Libano geografija
Libano geografija – Libano, Artimųjų Rytų valstybės Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje geografinė apžvalga.
Geografinė padėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Libanas pietuose ribojasi su Izraeliu (sienos ilgis 79 km), šiaurėje ir rytuose - su Sirija (sienos ilgis 375 km), vakaruose prieina prie Viduržemio jūra (kranto linijos ilgis 225 km). Šalies ilgis šiaurės – pietų kryptimi – 225 km. Plotas 10 452 km². 4,1 mln. gyventojų (2010 m.). Jūros šelfas 22,2 km.
Sostinė – Beirutas (1,99 mln. gyventojų, 2008 m.). Libanas suskirstytas į 6 muchafazas.
Geologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viduržemio jūros krantas į šiaurę nuo Beiruto – aukštas ir status, į pietus – plokščias ir smėlėtas. Libano vakaruose yra Libano kalnai (Libano aukščiausia viršūnė – Kurnat as Sauda, 3088 m), rytuose – Antilibano kalnų dalis (didžiausias aukštis 2814 m, Hermono kalnas), tarp jų – gilus tarpukalnių Bekaa slėnis, 8–14 m pločio grabenas – Rytų Afrikos lūžių zonos dalis.
Kalnai daugiausia susidarę iš klinties ir smiltainio. Pajūriu tęsiasi siauras 5–20 km pločio lygumos ruožas. Vyrauja, daugiausia Libano kalnuose, karstinės reljefo formos ir urvai.
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Klimatas subtropinis mediteraninis. Viduržemio jūros pakrantėje sausio vidutinė temperatūra 11–17 °C, rugpjūčio (karščiausias mėnuo) – 23–32 °C. Kalnuose vertikalusis zoniškumas. Libano kalnuose per metus iškrinta daugiau kaip 1250 mm, pajūryje – 700–900 mm, Bekaa tarpukalnių slėnyje – 585 mm kritulių. Daugiausia kritulių iškrinta gruodį – vasarį.
Vandenys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vandenys užima 170 km² šalies ploto. Upės priklauso Viduržemio jūros baseinui, daugelis vasarą išdžiūsta. Bekaa slėniu teka svarbiausios Libano upės – al Asi (teka į šiaurę) ir al Litani (į pietus). Daugumos upių vanduo naudojamas drėkinimui.
Gamta
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dirvožemiai daugiausia kalciažemiai, upių slėniuose – verstžemiai. Libano natūrali gamta labai pakitusi dėl intensyvaus miškų kirtimo ir dirvožemio erozijos. Miškai užima – 3,5% Libano teritorijos. Libano kalnų vakarų šlaituose auga krūmynai, vietomis pušynai ir kiparisai, didesnių kedrų miškų išlikę tik aukštikalnėse. Bekaa slėnyje – kserofitinė augalija (dygūs krūmai, stepės).
Iš žinduolių veisiasi šakalai, hienos, gazelės, ežiai, kirstukai, šikšnosparniai, iš graužikų – pelės, voverės, iš paukščių – strazdai, lakštingalos, kurapkos, karveliai, grifai. Gausu roplių (driežai, gyvatės, vėžliai) ir varliagyvių (salamandros).
Yra Libano kedrų rezervatas šalies šiaurėje. [1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Libanas . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 85 psl.
|